Sveiki, aš Cliff Weitzman.

Esu dislektikas.

Tai man nustatė 3 klasėje. Tai buvo geriausia mano gyvenimo diena.

Iki tol mokykloje tik apsimesdavau, kad skaitau.

Sėdėdavau su atversta knyga priešais, vedžiodavau pirštu per žodžius, kad kiti (tėvai, mokytojai, draugai, broliai ir seserys) nemanytų, jog esu kvailas ar tinginys.

Skaitymo rateliai mane gąsdino.

Vaikai skaitydavo paeiliui. Mano eilė vis artėjo.

Pradėdavo prakaituoti delnai.

Viską susidėliodavau taip, kad prieš ateinant mano eilei...

Pasislėpdavau tualete.

Taip darydavau kiekvieną kartą.

Žmonės manė, kad turiu šlapimo pūslės problemų. Geriau jau taip, nei kad laikytų mane neišmanėliu.

Blogiausia dalis – mano tėtis. Jis buvo mano didvyris.

Tas, į kurį norėjau būti panašus užaugęs.

Visi jį mylėjo. Aš JĮ mylėjau. Norėjau, kad jis manimi didžiuotųsi.

„Cliffai, kodėl esi toks tingus? Nejaugi nenori išmokti skaityti?“

„NORIU! NEGI NEMATAI, KAIP STENGIUOSI?!“ – atšoviau jam, ašaros riedėjo veidu.

„Ne, nematau. Kiekvieną dieną dvi valandas mokau tave skaityti. Nupirkau visas programas. Liaukis muistytis ir pagaliau susikaupk.“

„SUSIKAUPT? Visada esu susikaupęs.“

„Ne, nesi. Tavęs tai nedomina. Net tavo sesė moka skaityti, o jai 6.“

„Nes AŠ JĄ MOKIAU! Nenorėjau, kad jai tektų tai patirti.

Žinau visas taisykles. Bet kai jas taikau, tiesiog... neveikia.“

Sapnuodavau, kad skaitau.

Vaikystėje norėjau būti prezidentu, mokslininku, žvaigžde.

Žinojau, jei noriu tapti tuo, kuo svajoju, turiu išmokti skaityti.

Visur eidavau su knyga po pažastimi ir svajodavau, kad vieną dieną ją perskaitysiu.

Labiausiai norėjau perskaityti Harį Poterį.

Bet kai bibliotekininkas 20 kartą pažadino mane užsnūdusį ties trečiu knygos puslapiu – pasidaviau.

Laimei, mano tėtis manęs nepaliko. Jis niekada manęs nepaliko.

Tėtis daug dirbo, kai buvome maži. Beveik niekada nebūdavo prie vakarienės stalo.

Bet dėl to jis grįždavo anksčiau:

Jis sėsdavo ant mano lovos krašto ir giliu, ramiu balsu skaitydavo Harį Poterį. Mano akys žibėdavo – taip man patiko tos akimirkos.

Kai tėtis nespėdavo grįžti namo, įrašydavo save skaitantį Harį Poterį į kasetę. Užmigdavau vėl ir vėl klausydamas tos kasetės, girdėdamas jo balsą.

Man dar labiau pasisekė, nes turėjau ir Mamą (MamytęMešką). Ji labai rūpestinga, o tyrimus daro nuostabiai.

Kartą, jau turbūt tūkstantąjį kartą knaisčiodamasi po vieną iš 100 knygų apie „Disleksiją“, ji įtarė, kad galbūt aš ją turiu. Nuvykom išsitirti – ir taip, turėjau disleksiją ir ADD.

Sužinojęs, kad turiu disleksiją, atsidusau taip giliai, kaip tik devynmetis gali. „Pagaliau!“ – pagalvojau. „Aš nesugedęs, ne kvailas ir tikrai NE TINGINYS!“

„Puiku,“ pamaniau. „Dabar žinom, kas tai, galim imtis veiksmų!“

Vieno sakinio skaitymas man kainuoja tiek pat energijos ir proto, kiek daugeliui galvoje išspręsti keturių skaitmenų dalybą. 462/7=…

Po pastraipos pavargstu (tarsi po 10 tokių lygtų iš eilės),

Po skyriaus? Tai būtų 300 keturženklių dalybų galvoje iš eilės.

Tokio dalyko kaip „po skyriaus“ man nėra – net sudėjęs visą energiją, užmigčiau ar pradėčiau klysti dar nebaigęs skyriaus. Per didelis krūvis galvai.

Klausyti nėra taip varginama, kaip šifruoti tekstą.

Tėtis rado tikrąją „Harį Poterį ir išminties akmenį“ audio knygą, įgarsintą Jim Dale. Nupirko ją man.

Paklausiau jos 22 kartus iš eilės.

Tie trys puslapiai, ties kuriais bibliotekoje užmigdavau? Juos moku atmintinai. Taip pat ir visą pirmą skyriaus dalį. Praėjo 13 metų.

Nesustojau klausytis. Išklausiau visą seriją. Tada Narniją, „Žiedų valdovą“, „Sostų karus“, „Žemės stulpus“, „Atlas Shrugged“.

Niekada nesustojau klausytis.

Anksčiau jaučiausi lyg už nugaros velkčiau 20 tonų akmenį – kiekvienas sakinys trukdavo amžinybę. Dabar jaučiau, kad man išdygo sparnai.

Pradėjau klausytis vis greičiau – 1x, 1,25x, 1,5x, 2x, 2,5x greičiu. Kėliau tempą pamažu, kad nieko nepraleisčiau.

Klausydavau važiuodamas dviračiu į mokyklą, laukdamas mamos po treniruotės, prieš užmiegant, tvarkydamasis ar vaikščiodamas lauke. Net tualete.

Pradėjau įveikti po 2 audioknygas per savaitę. 100 knygų per metus. Taip jau 12 metų. Man tai nereikalauja pastangų – tai geriausia dienos dalis.

Ne kiekvienai mokyklos knygai yra audio versija. Mano vidurinės vasaros privaloma knyga – „Marley ir aš“ – nebuvo išleista audio knygoje. Tad vasarą sėdėdavau su mama lovoje ir ji ją man skaitydavo.

Kiekvieną dieną visą vidurinę vienai pamokai eidavau į specialiąją klasę.

Daug eksperimentavau. Pradėjau naudoti technologijas taip, kaip nė vienas specialus mokytojas nebūtų parodęs. Pats prisiėmiau atsakomybę už savo įgūdžius ir mokslą. Prašiau pagalbos ir ieškojau, kaip mokytis efektyviausiai.

Taip pat lankiau beveik visus AP ir Honor kursus, turėjau virš 4,0 pažymių vidurkį, kovojau su vadovybe ir mokytojais, kurie sakė, kad disleksija – „mitas“. Apie įrankius ir patirtį dar papasakosiu vėliau.

Man taip pat labai pasisekė su keliais nuostabiais mokytojais, kurie buvo neįtikėtinai palaikantys.

Daug dirbdamas (ir išsiderėjęs išimtis iš mokytojų) galiausiai patekau į Brown universitetą. Viena bėda… negalėjau perskaityti vasaros knygos – audio versijos nebuvo.

Lygiai taip pat nėra audio knygų daugumai vadovėlių, užduočių, PDF, el. laiškų, Vikipedijos puslapių, iš kurių reikia mokytis.

Tad vėl sėdėjau su mama ant jos lovos ir ji skaitė man tą vasaros knygą. Bet mama dirbo ir negalėjo perskaityti visos.

Diena prieš skrydį į Brown – studijų pradžią – buvau įveikęs tik 2/3 knygos.

Nebuvo kitos išeities – nulaužiau seną teksto į kalbą programą, likusią knygą susikeičiau į įrašą iPhone ir klausiau lėktuve.

Pavyko!

Savarankiškai išmokau programuoti (kaip – papasakosiu toliau) ir dar patobulinau tą programą.

Kolegijoje 4 metus šlifavau šią sistemą. Vietoj varginančio skaitymo prie stalo – padarydavau 15 nuotraukų ir klausydavausi valgydamas ar važiuodamas į paskaitas.

100+ puslapių savaitinių skaitymų („homework“) klausydavausi traukinyje ar autobuse į hackathonus. Kartais atrodydavo, kad tik aš vienintelis klasėje iš tiesų perskaitau visas užduotis.

Dabar milijonai žmonių mokyklose ir už jų ribų gali mokytis ir dirbti su Speechify.

Prisimink – svarbiausia pačiam tapti tuo žmogumi, kurio tau labiausiai reikėjo augant. Bent jau man taip.

Su meile ❤

Cliff Weitzman